Prieš porą dešimtmečių paprastosios voratinklinės erkės daugiausia buvo šiltnamių augalų kenkėjos, tačiau dabar jos kenkia daug plačiau – lauko agurkams ir moliūgams, cukinijoms ir pupelėms, dekoratyviniams augalams, obelims, braškėms ir kt. Pastaraisiais metais dėl klimato šiltėjimo plisti paprastosioms voratinklinėms erkėms buvo ypač palankios meteorologinės sąlygos – tai pavasarį, tai vasarą vyravo sausi ir šilti orai.

Paprastosios voratinklinės erkės (Tetranychus urticae) pirmą kartą buvo aprašytos 1836 m., kaip vidutinių platumų klimato zonos kenkėjos. Lietuvių autoriai teigia, kad šis kenkėjas pažeidžia daugiau nei 200 rūšių augalų, lenkų – 300 rūšių augalų, o kitų šalių autorių duomenimis, šios erkės gali kenkti net iki 1 200 rūšių augalams. Manoma, kad voratinklinės erkės atkeliavo į Lietuvą iš Turkijos.

Šio kenkėjo žalos požymiai – lapų defoliacija, bronziškumas, chlorozė ar net viso augalo žūtis, jeigu žala labai didelė. Erkė per valandą suėda pusės savo svorio maisto kiekį. Dėl jų kenkimo sumažėja augalo fotosintetinis ir transpiracinis paviršius, todėl sumenksta ir derlius.

Dauginimosi ypatumai

Viena erkių generacija išsivysto per 10–14 dienų, kai temperatūra 21–23 ^oC, ar per 7 dienas, kai temperatūra per 30 ^oC. Patelė gali padėti nuo 90 iki 110 kiaušinių per savo gyvenimą, o itin palankiomis sąlygomis – 30–50 vnt. per parą. Esant 22 ^oC temperatūrai, lervos iš kiaušinių išsirita per 1–2 paras. Populiacijos augimo greitis priklauso ne tik nuo oro temperatūros, bet ir nuo augalo veislės, augimo tarpsnio, santykinės drėgmės ir kt. Net nedidelis vėjo greitis palankus erkių populiacijai didėti.

Dar viena šių erkių ypatybė susijusi su jų dauginimusi: apvaisintos patelės deda kiaušinius, iš kurių išsirita tik patelės, o iš neapvaisintų patelių kiaušinių išsirita tik patinėliai.

Nuo pavojų saugo voratinkliai

Paprastosios voratinklinės erkės, kaip ir kitos šios šeimos atstovės, audžia voratinklius. Kiaušinius erkės deda po voratinkliu, o lervos ir nimfos vystosi ant jo. Voratinklis saugo erkių kolonijas nuo lietaus, vėjo ar net insekticidų. Erkės gali gyventi ant abiejų lapų pusių, tačiau labiau mėgsta apatinę. Kiaušinius taip pat deda apatinėje lapo pusėje, nes ten jie saugesni nuo aplinkos sąlygų, natūralių priešų ir net pesticidų – štai kodėl apsisaugoti nuo šių kenkėjų yra sunku.

Kai erkių populiacija padidėja tiek, kad augalas maitintojas jos neišmaitina – ateina laikas rasti naują augalą. Erkės gali lengvai judėti augalu, o pasinaudodamos voratinkliais – ir tarp augalų.

Paprastai erkės susikoncentruoja viršutinėje augalo dalyje ir ten pradeda formuoti iš voratinklio kamuolį, kurio viduje yra suaugėliai, lervos ar kiaušiniai. Erkės laukia palankaus vėjo, kuris jas gali nunešti kelis ar keliasdešimt kilometrų. Taip pat jas gali pernešti žmonės ar gyvūnai. Todėl įvežtiems ar iš parduotuvės nusipirktiems augalams reikėtų taikyti karantininį laikotarpį – bent kelias dienas palaikyti atskiroje patalpoje, kurioje turėtų išryškėti erkių pažeidimai ar jų nebuvimas.

Dienoms trumpėjant, paprastosios voratinklinės erkės pradeda ruoštis žiemoti. Jos nustoja maitintis, nebededa kiaušinių, tampa nejudrios, pakinta net jų spalva – jos tampa oranžiniai raudonos. Žiemoti pasiruošusios erkės slepiasi po lapais ir kitomis augalų liekanomis, lenda į plyšius ar po žieve. Jos gali ištverti -27 ^oC speigą, bet jei nėra sniego dangos, žūva ir -19 ^oC šaltyje.

Peržiemojusios pereina į aktyvų tarpsnį, kai temperatūra pakyla iki 10,5– 11,7 ^oC. Jei peržiemoja apvaisintos patelės, jos deda kiaušinius, iš kurių ritasi patelės, jei peržiemojo neapvaisintos patelės – iš jų kiaušinių ritasi tik patinėliai, kurie kiaušinių nededa.

Greitai įgyja atsparumą

Apsaugoti augalus nuo paprastųjų voratinklinių erkių yra labai sunku, nes daugelis populiacijų dėl spartaus vystymosi ciklo po kelerių metų įgyja atsparumą įvairių cheminių grupių veikliosioms medžiagoms.

Buvo atlikti tyrimai, per kuriuos surinkti paprastųjų voratinklinių erkių individai iš lauko daržovių pasėlių įvairiose Lietuvos vietose. Nustatyta, kad išlikęs erkių atsparumas fosforo organiniams insekticidams, nors jie jau seniai nenaudojami, ir aptiktas atsparumas piretroidiniams insekticidams.

Spartus erkių vystymasis, didelis reprodukcinis potencialas, kai aplinkos sąlygos yra palankios, lemia greitą populiacijos augimą ir augalo sunaikinimą. O didelės išplitimo galimybės dar labiau sustiprina šių kenkėjų žalingumą.

Integruotos augalų apsaugos sistemos uždavinys – sumažinti specifinių insekticidų, kurie naudojami tik erkėms naikinti, naudojimą, užtikrinti jų kaitą ir užkirsti kelią atsparumui atsirasti. Kaip alternatyvią apsaugos priemonę, galima naudoti karštą vandenį: braškių lapus 30 sekundžių apdoroti 55 ^oC temperatūros vandeniu. Taip pat galima naudoti svogūnų, česnakų ir kitų augalų nuovirus. Natūralių priešų – plėšriųjų erkių – paleidimas į plotus, kur auginamos lauko daržovės, yra labai problemiškas, nes plėšriosios erkės labai jautrios santykinės drėgmės svyravimams.

***

Lietuvoje 2017 m. erkėms vystytis palanki vidutinė paros temperatūra buvo pasiekta gegužės viduryje ir nenukrito iki rugsėjo pabaigos. 2018 m. aukštesnė kaip 11 ^oC vidutinė paros temperatūra buvo jau balandžio viduryje ir tęsėsi beveik iki lapkričio. Jei ne kitas veiksnys – dienos trumpėjimas – erkės galėtų maitintis iki vėlyvo rudens.