Augalininkystės ūkis Vytautui Šeštokui – ne tik verslas ir pagrindinis pajamų šaltinis, bet ir saviraiškos galimybė. Atnaujindamas ir plėsdamas dar tėvų Povilo ir Janinos pradėtą Repšėnuose kurti ūkio gamybinę bazę jaunas ūkininkas kuo puikiausiai pritaiko informatikos inžinieriaus programuotojo žinias.

Pasak Vytauto, nuolatinė pagalba tėvams ūkyje, taip kraunantis praktikos bagažą, natūraliai suformavo norą ir pačiam kurti savo ūkį. „Žinodamas, kad liksiu kaime, sąmoningai rinkausi mokytis tai, kas man patiko ir buvo įdomu. Nuo mažens traukė kompiuteriai, manau, kad tam ir gabumų turėjau, nes mokytis sekėsi gerai. Taip įgijau informatikos inžinieriaus programuotojo specialybę“, – savo pomėgį programuoti, konstruoti atskleidžia ūkininkas, savarankiškai Anykščių r. ūkininkaujantis nuo 2005 metų.

Jis pripažįsta, kad kai kada pasigenda teorinių augalininkystės žinių, tačiau tai kompensuoja praktinės žinios bei suvokimas, nes tėvų ūkyje, įkurtame dar 1991 m., nuo vaikystės teko dirbti pačius įvairiausius darbus. Ūkio, kuris iš pradžių buvo pienininkystės krypties, o vėliau tapo tik augalininkystės, dar neatsisakę ir tėvai, valdantys 170 ha. Vytauto ūkis – 300 ha žemės. Pagrindą sudaro gana nemaži sklypai – vyrauja 20, 30 ha plotai, nors dirba ir 82 ha ištisinį lauką. Ūkininko skaičiavimais, atsisakius mažesnių nei 10 ha sklypų, ūkis prarastų tik apie 40 ha. Didžioji dalis žemės yra nuosava, per abu ūkius nuomojama tik apie 140 ha. „Nuosava žemė suteikia didžiulį stabilumą. Ramu, kad niekas pagrindo iš po kojų neišmuš“, – sako Vytautas, pridurdamas, kad ir poreikio daugiau plėstis nejaučia, juolab kad ir su žemės nuomotojais santykiai gana stabilūs, vyrauja ilgalaikės nuomos sutartys.

Stabilumo ūkiui suteikia ir tai, kad beveik visos investicijos daromos savo lėšomis, be paskolų. „Žinoma, darant savo jėgomis, viskas vyksta lėčiau. Bet man tai priimtina. Geriau lėčiau, bet užtikrintai. Kai skolų neturi, tai ir bankrutuoti nelabai išeina“, – juokiasi ūkininkas.

„Daug dalykų darome patys“

Abiejų ūkių žemė dirbama bendrai, bendra ir gamybinė bazė, įskaitant ir techniką, taip pat darbuotojus. Vytautas neslepia, kad pastaraisiais metais vis daugiau sprendimų tenka priimti jam vienam – tėtis pamažu perleidžia ir savo ūkio priežiūrą bei valdymą, nors dirbti padeda, ypač džiaugiasi išvažiuodamas į laukus su plūgu. Tarp tėčio pagrindinių darbų – ir melioracijos, drenažo tvarkymas laukuose, tam Šeštokai turi įsigiję naudotą 16 t keliamosios galios Volvo ratinį ekskavatorių. „Į melioraciją investuoti reikia vis daugiau, tačiau galime pasidžiaugti, kad mūsų laukuose kritinių, katastrofinių vietų nėra, net šlapiaisiais 2017 m. neliko nekultų laukų“, – tėčio atliekamu laukų sausinimu džiaugiasi Vytautas, prie šių darbų prisidedantis viešai internete skelbiamų melioracijos planų ištraukimu ar iš drono darytomis nuotraukomis.

Į šeimos verslą Vytautas įtraukė ir žmoną Vilmą, ne vienus metus mokykloje Anykščiuose (čia šeima ir gyvena) dirbusią socialine pedagoge. „Vytauto įkalbinėjama pradėjau mokytis buhalterijos ir ūkio apskaitos. Gimus vaikams, ši veikla tapo ypač patraukli, nes galėjau lanksčiai derinti ūkio apskaitos tvarkymą su vaikų auginimu, pasimėgauti motinyste“, – sako Vilma Šeštokienė, neslėpdama dėkingumo ir Vytauto mamai Janinai, kuri jaunajai buhalterei padėjo savo žiniomis ir patirtimi, mat lig tol pati dirbo šį darbą.

Kadangi Šeštokų ūkyje ištisus metus dirba keturi samdomi darbuotojai (beje, Vilma – penktoji darbuotoja, nes dirba pagal darbo sutartį), moteris pasirūpina ir jų darbų sauga. Kasmet ji darbuotojams veda instruktažus, primindama svarbiausias saugaus darbo taisykles, rodydama įvairius filmukus ar skaidres (tam net specialiai išsinuomoja projektorių).

„Gali pasisamdyti ir buhalterį, ir darbų saugos specialistą, nusipirkti kitas paslaugas, bet aš laikausi nuostatos, kad dirbtų ir užsidirbtų savi žmonės, įskaitant ūkio darbuotojus. Tad labai daug dalykų darome patys. Tegul žiemos laikotarpiu man mažiau pajamų lieka, bet svarbu, kad žmonės turėtų darbo, dirbtų ir užsidirbtų sau atlyginimus“, – pabrėžia Povilas, ne sezono metu sugalvojantis darbuotojams įvairiausių darbų: nuo betoninių plokščių liejimo gamybinės bazės kelių dangai kloti ar statybos darbų iki žemės ūkio technikos remonto, atnaujinimo ar net grūdų džiovyklos konstravimo...

Pasigamino džiovyklą su automatiniu valdymu

Konstravimo darbai, ypač elektroninių ir programinių sprendimų įgyvendinimas, mieliausi ir pačiam Vytautui. „Poreikis konstruoti didelis, man patinka iššūkiai, tai teikia man malonumą, galų gale tai savotiškas būdas realizuoti save, įsivertinti gebėjimus ir įrodyti sau, kad gali“, – saviraiškos svarbą pabrėžia ūkininkas. Vienas tokių projektų – ūkyje pagaminta grūdų džiovykla su grūdų srautų paskirstymo pultu ir visų grūdų ruošos procesų automatizavimu.

Jis pasakoja, kad nepavykus su grūdų džiovyklomis prekiaujančia įmone susitarti dėl lankstesnio apmokėjimo, buvo priimtas sprendimas pabandyti džiovyklą pasigaminti patiems, tam išnaudojant rudens–žiemos laikotarpį. Kad galėtų skardas lankstyti, pirmiausia su darbuotojais susikonstravo hidraulines skardų lankstymo stakles, prieš metus pasigamino dar vienas, Vytauto žodžiais, gerokai modernesnes, mat pagaminti grūdų džiovyklą paprašė ir kaimynas. Tai jau ketvirtoji džiovykla, gaminama Šeštokų ūkio dirbtuvėse.

Pagaminę pirmąją džiovyklą 2012 m., sumontavo ją sename sandėlyje, vėliau nusprendė daryti dar vieną – šiek tiek didesnę, kurią įkurdino lauke, šalia sandėlių. Pasak Vytauto, teko patį pastatą kelis kartus perstatyti, kol surado optimalų sprendimą ir kompaktiškai sudėliojo visą grūdų ruošos kompleksą: priėmimo duobę, valomąją, du rezervinius bokštus, transporterių tinklą (į aplink esančius sandėlius, pernai įsigytus ir pačių sumontuotus 4 lenkiškus grūdų bokštus). Per valandą čia apdorojama maždaug 25 t arba 200–250 t grūdų per dieną. Visiems grūdų srautams reguliuoti sukonstravo automatinį elektra valdomą paskirstymo įrenginį – reikia tik Vytauto sukonstruotame ir suprogramuotame valdymo pulte paspausti atitinkamą mygtuką.

„Puikiai draugauju su elektra ir elektronika, su kompiuteriniu programavimu. Tai man artima sritis. Man įdomu į mikroschemas įrašyti programas, pagal kurias jos veikia. Tačiau toks programavimas kaip interneto puslapių kūrimas, nors ir gerai sekasi, manęs netraukia, nes su dizainu ir menu nedraugauju visai, – prisipažįsta Povilas, neslėpdamas, kad ir brėžinių, schemų darymo stengiasi išvengti. – Tai atima laiką ir man neteikia jokio malonumo, o šiaip ar taip gimus minčiai, aš visą projektą jau turiu galvoje.“ Kad sūnui meninė raiška svetima, pritaria ir mama Janina: „Mažas būdamas visokius kringelius ir taškelius piešė, nors visus juos gana logiškai paaiškindavo. Tačiau nei namo, nei žmogaus, nei mašinytės taip ir nenupiešė.“

Vytauto pastangomis visa gamybinė bazė, užimanti gana nemažą teritoriją, aptverta ne tik tvora, bet ir apraizgyta požeminėmis elektros linijomis – visoje teritorijoje įrengtos vaizdo kameros, apšvietimas, svarstyklės į ūkį parvežamiems ir iš jo išvežamiems grūdams sverti. Po žeme išvedžioti ir vamzdžiai vandeniui iš šalia iškasto tvenkinio pumpuoti į talpyklą, iš kurios vanduo naudojamas augalams purkšti, taip pat vamzdžiai dyzelinui iš tvarkingai nedideliame pastate įrengtos vadinamosios kuro kolonėlės į džiovyklų krosnis tekėti. Beje, kuro kolonėlės pastate taip pat stovi Vytauto sukonstruotas pultas – kiekvienas darbuotojas, pildamas degalus į žemės ūkio mašinas, prie jo prisijungia su savo kodu. Visą degalų apskaitą Vytautas mato savo telefone. Šalia – ir atskiras namelis cheminėms augalų apsaugos priemonėms laikyti, kuriame šiuo metu glaudžiasi tuščios pakuotės.

Techniką remontuoja patys

Tvarkingai prižiūrima ir Šeštokų technika, kuri ne sezono metu laikoma angare ir sandėlio patalpoje. Ūkyje vyrauja naudota vakarietiška technika, dauguma mašinų perrinktos, remontuotos ir atnaujintos ūkio dirbtuvėse. „Jei techniką mes sugebame patys susitvarkyti, kad per sezoną nekeltų problemų, tai investuoti į naują mašiną neapsimoka – juk kainuoja brangiai, o jau pirmais metais labai nuvertėja. Pirkti vien tam, kad turėtum naują – man tai nesvarbu. Geriau investuoti į žmones“, – tvirtą nuomonę šiuo klausimu turi Anykščių r. ūkininkas.

Savaeigių mašinų parke – 4 Case traktoriai (du po 200 AG ir du mažesni – 105 ir 95 AG), 240 AG Massey Ferguson, du tarybiniai traktoriai (Belarus sukomplektuotas su ekskavatoriumi, vikšrinis – su boldozeriu), Manitou krautuvas, du Case rotoriniai javų kombainai, ratinis Volvo ekskavatorius, sunkvežimis ir savaeigis Evard purkštuvas, kurį Vytautas įsigijo su mintimis perdaryti savaip. „Kai pirkau, net neįdomu buvo, kas jame neveikia, nes iškart žinojau, kad jį perdarysiu. Man tai buvo dar vienas iššūkis ir įrodymas sau, kad galiu padaryti“, – sako nagingas ūkininkas, purkštuvą perkonstravęs radikaliai, mat vietomis apkeitė visus pagrindinius mazgus. Jei iš pradžių variklis buvo gale, tada rezervuaras ir kabinos priekyje sijos, tai perdaryto purkštuvo priekyje atsidūrė variklis, tada kabina, rezervuaras ir sijos gale. Pasak jo, taip ne tik gražiau, bet ir racionaliau, nes purškiamas skystis nepatenka ant pačios mašinos.

Tobulinimų neišvengė ir naudota Väderstad sėjamoji – Vytautas išėmė visus jos kompiuterio „vidurius“ ir sudėjo naują įrangą, vėliau šią stipriai nusidėvėjusią mašiną pakeitė nauja to paties gamintojo sėjamąja. Gabus ūkininkas sako, kad servisą kviečiasi tik esant mašinos garantiniam laikotarpiui (naujas ūkio mašinas galima suskaičiuoti ant pirštų, be sėjamosios, naujas pirktas dar plūgas, skutiklis ir trąšų barstytuvas) arba kai patys negali susitvarkyti, nes reikalingos specialios programos. „Visus traktorius remontuojame patys su mintimi, kad jei gamykloje juos surinko žmonės, o ne marsiečiai, vadinasi, ir mes galime išardyti ir atgal surinkti“, – tokia nuostata vadovaujasi Vytautas, prisimindamas traktoriaus, kurį įsigijo su subyrėjusia greičių dėže, istoriją. Pasak jo, ardyti tą greičių dėžę teko ne vieną kartą, kol suprato gedimų priežastį – gamyklos detalių kataloge buvo sumaišyti guoliai, nes sumontavus kitokį, visos problemos baigėsi.

Galimybe perrinkti patrauklūs Vytautui ir rotoriniai Case kombainai. „Man tai pats geriausias kombainas, nes per dvi savaites galiu visą išardyti ir surinkti, kiekvieną mazgą sužiūrėti ir patikrinti“, – motyvuoja savo pasirinkimą inžinierius. Šalia 1998 m. gamybos kombaino, pernai jis įsigijo dar vieną šiek tiek galingesnę, pagamintą 2009 m., tačiau naudoti pradėtą 2011 m. derliaus dorojimo mašiną, pradirbusią 1 500 motovalandų. „Dabar su turimais kombainais galėtume nukulti iki 900 ha. Tad ir kaip jie veiktų, bet kokiu atveju tuos 400 su trupučiu hektarų nusikulsime be didelio vargo“, – įsitikinęs ūkininkas, auginantis žieminius kviečius, rapsus, rugius, žirnius ir pupas (anksčiau augino ir grikių, tačiau dėl nepalankios kainos ir bokšte vis dar sandėliuojamų dvejų metų grūdų, jų šiemet nesės).

Galingesnio kombaino, jo pastebėjimu, ūkiui reikėjo jau seniai, tačiau kol nebuvo sutvarkyta visa grūdų infrastruktūra ir logistika (trūko priekabų, dabar jų ūkyje trys, dar ir sunkvežimis), tol ir šiam pirkiniui nesiryžo. „Jei kombainas stovi lauke, visai nesvarbu, ar tai milijono vertės mašina, ar senučiukė Niva. Būtina visa grandinė nuo sandėlio iki transporto, kad kombainas per javapjūtę lauke nestovėtų“, – pabrėžia Vytautas. Jis planuoja kombainą, įsigytą už maždaug 70 tūkst. Eur (apie 4 kartus pigiau nei kainuotų panaši nauja mašina), atnaujinti ir paruošti darbui už kelis tūkstančius eurų.

Abu ūkio kombainai dirba su navigacija ir automatinio vairavimo sistema, pastaroji pernai įsigytoje mašinoje jau integruota. Senajame kombaine ir traktoriuose naudojama, Vytauto žodžiais, primityvesnė automatinio vairavimo sistema su varikliuku, tačiau ji taip pat labai palengvina darbą. „Pavyzdžiui, kuldamas aš nevairuoju, tai patikiu sistemai, o pats sutelkiu dėmesį į kokybę ir kitus parametrus. Kartais kuliame kas antrą juostą ir tuos dryžius nupjauname grįždami. Be automatinio vairavimo to padaryti neįmanoma, nes paprasčiausiai nepataikysi per pjaunamosios plotį. Šios sistemos privalumas ir tas, kad dideliame lauke, jei tik jis pats ne trikampio formos, nelieka trikampių, neiškultų juostelių“, – išmanių sistemų nauda neabejoja ūkininkas. Beje, kombainas – viena iš mašinų, kuria dirba ir pats Vytautas. Stengiasi jis bent retkarčiais ir su prikabinamu purkštuvu į laukus išvažiuoti. „Tai puikus būdas laukams apžiūrėti ir pasėliams įvertinti – pamatai, kas vyksta, ką turi ir gali padaryti“, – sako Anykščių r. ūkininkas.