Aplinkosauginiai reikalavimai numato, kad mėšlides būtina įrengti prie fermų, kuriose laikoma daugiau kaip 10 sąlyginių gyvulių. Išimtis taikoma fermoms su giliais tvartais, kuriose numatyta kaupti mėšlą 6 mėnesius.

Mėšlidės statomos prie gyvulininkystės pastatų ar tręšimo laukuose. Pagrindiniai jų tipai yra du: kraikinio mėšlo mėšlidė ir skystojo mėšlo mėšlidė (rezervuaras).

Mažiausias atstumas nuo mėšlidžių, srutų kauptuvų iki šulinių ir gręžinių – 25–50 m (atsižvelgiant į gruntinių vandenų tekėjimo kryptį), statybos vieta – sausa, gruntinio vandens lygis ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus. Mėšlidės visų tipų mėšlui turi būti įrengtos taip, kad iš jų į aplinką neištekėtų teršalai, o iš aplinkos į ją nepatektų paviršiniai vandenys. Todėl jų dugnas ir sienos turi būti nelaidžios skysčiams (turėti hidroizoliacinę apsaugą arba turi būti padarytos iš skysčiams nelaidžių medžiagų), turėti nuolydžių ir kanalų sistemą srutoms ir užterštoms nuotekoms surinkti ir aplinkos paviršių nuolydžius, apsaugančius nuo paviršinio vandens patekimo. Pagal gruntinių vandenų tekėjimo kryptį, galimai arčiau mėšlidės, įrengiamas gruntinio vandens pavyzdžių ėmimo šulinėlis.

Betoninės mėšlidžių konstrukcijos turi būti ne mažesnio kaip 25–30 MPa mechaninio atsparumo ir vidutinio agresyvumo aplinkai, šalčiui atsparaus betono. Metalinių konstrukcijų rezervuarams būtina patikima visam eksploataciniam laikotarpiui antikorozinė apsauga. Sintetinių medžiagų konstrukcijos, naudojamos lagūnų statybai, turi būti didelio tankio, atsparios ultravioletinių saulės spindulių, šilumos ir šalčio poveikiui.

Mėšlidės tirštam kraikiniam mėšlui laikyti

Tiršto kraikinio mėšlo, gaunamo sekliuose ir pusiau giliuose tvartuose, laikant gyvulius ant kraiko, mėšlidė įrengiama antžeminės stačiakampio formos (galima pritaikyti prie vietos sąlygų), aikštelės tipo su pastoge arba be jos, viena, dviem arba trimis sienelėmis ar borteliais ir srutų surinkimo rezervuaru.

Mėšlidės grindų nuolydis daromas į atvirąją (užkrovimo–iškrovimo) pusę, ne mažesnis kaip 0,01, užbaigiant jį nuolydžiais (šalinant mėšlą mobiliomis priemonėmis) arba dengtu grotomis grioveliu (perkeliant mėšlą į mėšlidę transporteriais) nuotekoms surinkti. Mėšlo sukrovimo storis nenormuojamas ir priklauso nuo turimos krovimo technikos ir mėšlo fizinių savybių. Jei mėšlidėje neįrengta pastogė, visiškai sukrautas mėšlo sluoksnis uždengiamas kraiko sluoksniu arba plėvele. Skysčiai (srutos ir užteršti kritulių vandenys), ištekėję iš mėšlidės, surenkami ir kaupiami rezervuaruose tiek pat laiko, kiek ir mėšlas mėšlidėje. Cilindro formos srutų kauptuvas įrengiamas greta aikštelės (galima ir po aikštelės pagrindu). Jei gruntinis vanduo yra 2–3 m gylyje, galima rengti požeminį įgilintą (dugnas ne giliau kaip 3 m nuo žemės paviršiaus) rezervuarą, o jei gruntinis vanduo yra 0,5–1,5 m gylyje, kauptuvas rengiamas ant žemės paviršiaus ir nuotekos tiekiamos siurbliu iš srutų surinkimo šulinio.

Srutų rezervuarą galima uždengti gelžbetonio plokštėmis arba lengvos konstrukcijos stogu, kuriame reikia palikti angą srutoms išsiurbti ir nuosėdoms išvalyti. Cilindro formos nedideliems (iki 10 m skersmens) rezervuarams uždengti galima naudoti įvairias armuotas polietilenines plėveles, sintetinius audinius ir kitas medžiagas.

Ankstesnė praktika, jei nėra mėšlidžių, taip pat leido prie fermų, kuriose laikoma mažiau negu 10 sąlyginių gyvulių (SG), tirštąjį mėšlą laikinai kaupti lauko rietuvėse. Mėšlo kaupai gali būti nedengti ar uždengti plėvele.

Minimalūs reikalavimai nedengtiems mėšlo kaupams įrengti:

• lauko rietuvės vieta parenkama aukštesnėje reljefo vietoje, neapsemiamoje per pavasario polaidžius ir liūtis;
• aikštelė iš visų pusių apjuosiama ne žemesniu kaip 50 cm aukščio žemių pylimu;
• prieš kraunant mėšlą, aikštelėje supilamas 50 cm aukščio orasausių durpių, pjuvenų arba 70 cm smulkintų šiaudų ar medžių lapų posluoksnis, skirtas srutoms absorbuoti. Vienas kilogramas durpių gali sugerti 4–6 kg, o 1 kg šiaudų – 2–3 kg srutų.

Svarbu taisyklingai suformuoti rietuvės formą, sukrauti mėšlą kompaktiškai. Kadangi drėgnas ir takus mėšlas geriau formuoja kompaktišką rietuvę, todėl drėgnesnis mėšlas kraunamas ant kaupo viršaus.

Dengti mėšlo kaupai ir laikinos aikštelės

Dengtų mėšlo kaupų technologija sumažina maisto medžiagų nuostolius ir juose azoto išsaugoma tiek pat, kiek ir gerai įrengtose mėšlidėse. Uždengus mėšlo kaupus plėvele, nuotekų kiekis gali sumažėti iki 85 proc., kartu sumažėja ir su nuotekomis netenkamų maisto medžiagų kiekis. Mėšlą laikant apdengtą plėvele ar apkastą 20 cm storio durpių, smulkintų šiaudų sluoksniu, absorbcinis posluoksnis gali būti žemesnis negu nurodyta normose, kadangi kraikinio mėšlo fermentacijos metu savaiminis srutų išsiskyrimas yra mažas.

Kaupui vieta parenkama išnaudojant natūralias užuovėjas. Dengiant mėšlo kaupus plėvele, ją reikėtų prispausti, kad nenuneštų vėjas (tinka senos automobilinės padangos), jos kraštus apkasti žemėmis. Kuo labiau suspausime mėšlą, kuo kompaktiškiau įrengsime tokį kaupą, tuo mažiau žemės ploto reikės aikštelei, sutaupysime plėvelės.

Plėvelės kraštai įkasami į žemę apie 30 cm ir dar iš kraštų užberiami moliu ar smėliu. Netinkamai uždengus kaupą plėvele, neprispaudus ir neapkasus, pirmas stiprus vėjas ją lengvai suplėšys ir nuneš. Stora polietileno plėvelė (storesnė negu 0,160 mm) gali būti panaudota vieną ar du sezonus. Plonesnės plėvelės mėšlo kaupams uždengti naudoti nerekomenduojama.

Kai nėra tinkamos vietos įrengti paprastą mėšlo kaupą, kai reljefas žemas, pavasario polaidžio ir per liūtis apsemiamoje vietoje – būtinos mėšlidės. Kartais gali būti įrengiama laikina mėšlidė. Tuomet aikštelė, kurioje bus kaupiamas mėšlas, yra išklojama sintetine plėvele ar gumotu audiniu. Tinka stora polietileno plėvelė (storesnė negu 0,160 mm). Jei dirva puri, aikštelė prieš patiesiant plėvelę suplūkiama.

Prieš kraunant kaupą į tokią aikštelę, sukraunamas iki 30 cm mėšlo sluoksnis, plėvelės kraštai iškeliami į viršų 30–60 cm ir prispaudžiami iš kraštų žemėmis, o iš viršaus – mėšlu. Ant taip paruošto pagrindo galima formuoti mėšlo kaupą, kuris iš viršaus uždengiamas kita plėvele. Tokia laikinos mėšlo kaupimo aikštelės plėvelė yra keičiama kasmet.

Mėšlo rietuvių ar aikštelių laukuose įrengimo sąlygos:

• ne arčiau kaip 10 m atstumu nuo atvirų vandens telkinių ar atvirų griovių;
• ne arčiau kaip 50 m atstumu nuo šulinių ar gręžinių;
• neturėtų būti įrengiamos užpelkėjusiose, užliejamose žemėse;
• neturėtų būti įrengiamos teritorijose, kurioms gresia potvynis;
• neturėtų būti eksploatuojamos toje pačioje vietoje ilgiau negu 12 mėn. iš eilės (vėliau toje pačioje vietoje galima įrengti tik po 2 metų pertraukos).

Iš praktikos žinoma, kad nuotekų teršalai, susigeriantys į dirvą po mėšlo rietuve (ir nubėgantys nuo rietuvės paviršiaus), tikėtina, pasiliks dirvoje arba prasiskies su neužterštu dirvos vandeniu. Taigi, teršalų koncentracija sumažės tik tokiu atveju, jei bus pakankamas barjeras tarp lauko rietuvės ir vandens, kuris potencialiai gali būti užteršiamas. Tokį barjerą gali sudaryti atstumas ar tinkamas nuolydis, be to, labai svarbi yra drenažinių griovių vieta, nes jie gali būti užteršti pirmiausiai.

Svarbiausių teršalų (amoniakinio azoto, biologinio deguonies sunaudojimo, kontrolinių fekalinių mikroorganizmų) koncentracija nuotekose iš mėšlo rietuvių būna didžiausia per pirmus du nuotekų susidarymo mėnesius, po to nuolat mažėja. Išimtį sudaro fosforas (visose mėšlo rūšyse) ir biologinis deguonies sunaudojimas paukščių mėšle – nuotekose šie rodikliai buvo aukšti per visą mėšlo laikymo laikotarpį. Dėl to mėšlo laikymo periodo sutrumpinimas iš esmės nesumažins amoniakinio azoto, biologinio deguonies sunaudojimo (BDS) ir E. coli bei kitų fekalinių mikroorganizmų sukeliamą taršą (nes ji didžiausia per pirmus 2 mėn.), bet gali sumažinti fosforo ir BDS (iš paukščių mėšlo) taršą.

Stacionarios mėšlo kaupimo aikštelės ir mėšlidės

Stacionarias mėšlides brangu įrengti, bet paprasta eksploatuoti, o maisto medžiagų nuostolius galima sumažinti iki minimumo. Pigiausia ir paprasčiausia yra besienė mėšlo aikštelė.

Kai mėšlas šiaudingas, vietoje visų ar kelių atraminių sienų mėšlidės pagrindą galima apjuosti ne žemesniu kaip 5 cm aukščio betono kauburiu, kuris sulaiko srutas mėšlidėje ir neleidžia iš fermos teritorijos įtekėti lietaus vandeniui. Aikštelės pagrindas ir teritorija apie mėšlidę padaromi nuolaidūs, kad srutos tekėtų tik į duobę, o lietaus ar sniego vanduo iš fermos teritorijos nebėgtų į mėšlidę. Prieš betonuojant aikštelę reikia iškloti 0,2 mm storio vandeniui nelaidžia plėvele. Kai numatoma, kad važinės sunki technika, tokia aikštelė betonuojama tvirtesniu betonu ar gelžbetoniu. Aikštelės pagrindobetono sluoksnio storis turi būti bent 15 cm sutvirtintas armatūra ar vielos tinklu. Kitais atvejais pakanka aikštelę išgrįsti akmenimis, o paviršiuje išlieti ne plonesnį kaip 5 cm asfaltbetonio sluoksnį.

Antžemines vienasienes, dvisienes, trisienes (prie mažų tvartų kartais – ir ketursienes) mėšlides įrengti brangiau, kai mėšlidės pagrindas iškeltas 5–10 cm aukščiau virš žemės arba iki 50 cm įgilintas. Atraminių sienų aukštis yra iki 1,5 m, jos įrengiamos iš surenkamų blokų, išliejamos iš monolitinio betono. Atramines mėšlidžių sienas galima įrengti ir iš rąstų ar lentų, bet tada jų naudojimo laikas bus ribotas.

Tranšėjos tipo mėšlidės yra pailgos antžeminės mėšlo kaupimo aikštelės, turinčios iš gelžbetonio plokščių surenkamas dvi sienas. Pirma – tokios mėšlidės leidžia kompaktiškiau į aukštesnius kaupus sukrauti mėšlą ir yra optimalaus ploto. Antra – į tokias mėšlides patogu pakrauti ir išvežti mėšlą, galima lengvai uždengti vandeniui nelaidžia plėvele. Trečia – galinė siena leidžia dar daugiau padidinti jų talpą (bet tada jos tampa sunkiau eksploatuojamos).

Tranšėjos ar kitokio tipo mėšlidės gali būti statomos ir su stogo konstrukcija. Jei stogas iškeliamas virš tranšėjos tipo mėšlidės aukščiau kaip 3,5 m arba įrengiamas virš besienės mėšlo kaupimo aikštelės, tikslinga nuo šoninio lietaus mėšlidę apsaugoti sienomis. Tokioms mėšlidėms, kaupiant kraikinį mėšlą, iš esmės nereikia įrengti papildomų srutų surinkimo rezervuarų.

Tačiau dengtas mėšlides brangu įrengti ir sunkiau eksploatuoti negu atviro tipo mėšlides, į jas sunku kompaktiškai sukrauti mėšlą.

Mėšlidžių talpos nustatymas

Mėšlidės talpa priklauso nuo ūkyje tvartiniu laikotarpiu susidarančio mėšlo kiekio – galvijų išskiriamų ekskrementų ir sunaudoto kraiko. Be to, mėšlidėje turi būti kaupiamos technologinės nuotekos ir laikant mėšlą susidarančios srutos bei nuo mėšlidės ir kitų nešvarių paviršių surenkamas kritulių vanduo. Tam kraikinio mėšlo mėšlidėje būtinai turi būti įrengtas tinkamos talpos rezervuaras (srutų kauptuvas).

Galvijų kraikinio mėšlo kiekis ir drėgnis nustatomi įvertinus gyvulių laikymo sąlygas, kraiko kiekį, galimą drėgmės nugaravimą. Bekraikio mėšlo – pagal ekskrementų ir gamybinių nuotekų kiekį. Galvijų paros ekskrementų kiekis, atsižvelgiant į amžių ir produktyvumą, sudaro vidutiniškai 7–12 proc. gyvulio masės. Pavyzdžiui, karvė žindenė su veršeliu išskiria 43 kg ekskrementų.

Kraikinis mėšlas būna ne daugiau kaip 85 proc., bekraikis neatskiestas vandeniu ar nuotekomis – ne daugiau kaip 92 proc. drėgnio. Mažiau kaip 7 proc. sausųjų medžiagų turinčio skysto mėšlo paviršiuje nesusidaro plaukiantis, apsaugantis nuo kvapų patekimo į aplinką sluoksnis.

Įvairaus mėšlo tankis, t/m³:

• skystojo – 1,
• šviežio kraikinio mėšlo – 0,65–0,75,
• susigulėjusio (po 2–6 mėn.) kraikinio mėšlo – 0,7–0,85.

Mėšlidžių nereikia:

• Laikant gyvulius tvartuose ant gilaus kraiko, jei mėšlas išlaikomas tvarte 6–12 mėn. Kai kuriuose giliuose tvartuose su šėrimo zonomis reikia skysto mėšlo mėšlidės, bet 3–4 kartus mažesnės talpos.
• Jei mėšlas kaupiamas specialiuose guminiuose maišuose. Tinka nedideliuose ūkiuose. Ekologiškai pati švariausia technologija, tinkanti skystam mėšlui.