Aido Garnio tėvas Česlovas pirmasis Jonavos rajone pradėjo savarankiškai ūkininkauti. O dabar tėvo kelią tęsia vyriausiasis sūnus, šeimos ūkyje nuolat išbandantis naujoves ir atsirenkantis geriausius augalininkystės sprendimus.

Aidas ir Tatjana Garniai savo ūkį vadina nedideliu, pastaraisiais metais dirbami plotai siekė apie 130 ha, bet dabar keliais hektarais sumažėjo, nes dalį žemės paima valstybė – pro ūkį bus tiesiama europinė geležinkelio vėžė. Tačiau ir iš dalies nedideliame ūkyje galima pasiekti gerų rezultatų, jeigu nesibaidoma naujų idėjų, eksperimentuojama ir atrandami geriausiai tinkantys žemdirbystės būdai. Šeimos pastangos neliko nepastebėtos – Garnių ūkis pripažintas Lietuvos ūkininkų sąjungos konkurso „Metų ūkis 2022“ nugalėtoju Jonavos rajone.

Pasraučių kaime įkurtoje sodyboje Garniai nuolatinai apsistojo 2010-aisiais, o iki tol daug metų gyveno ir dirbo Kaune, abu – pamaininį darbą pieno perdirbimo įmonėse, tik skirtingose. Ūkiui tekdavo laikas po pamainų ir savaitgaliai. Tačiau varginančio naktinio darbo ilgainiui atsisakė. „Kažkaip ramiau, ūkininkaudami dirbame tik sau“, – sako Garniai, užauginę dukrą Ernestą ir sūnų Daugirdą, kuris laisvu nuo darbo metu yra pagrindinis tėvo pagalbininkas ūkyje.

Užsukus į Garnių sodybą pirmiausia į akis krenta preciziška švara ir tvarka. Kai kas net stebisi – nejaugi taip gali atrodyti ūkininko kiemas. Pasirodo, gali. Visur jaučiamas šeimos narių rūpestis. Žemės ūkio darbus atlieka tėvas su sūnumi, o Tatjanai daugiau tenka namų ir sodybos priežiūra. Dabartinė ūkio kryptis – augalininkystė, nors ūkio įkūrėjas Č. Garnys laikė ir pieninių karvių. Tiesa, savo reikmėms šeima turi dedeklių vištų, per vasarą augina pulką kalakutų.

Šį pavasarį Garniai pasitiko be didelio streso – žieminiai kviečiai ir rapsai peržiemojo gerai, atšilus patręšti pasėliai greitai sužaliavo. Apžiūrėdamas žieminių kviečių lauką ūkininkas džiaugėsi tankiai išsikrūmijusiais lietuviškos veislės Lakaja DS kviečiais. „Kai kas man sakė, kad negerai sėti siauresniais – 16 cm tarpueiliais, bet dabar matau, kad pasėlis labai gražus“, – pastebėjo Aidas. Jis dar rodo lauko pakraštyje peržiemojusių ir sužėlusių miglių plotelį, sakydamas, kaip gerai suveikė rudeninis herbicidas. Jeigu nebūtų juo rudenį nupurškęs kviečių, tai visame pasėlyje tiek šių piktžolių rastųsi.

Išbandė kelis žemės įdirbimo būdus

Žemdirbys daug eksperimentuoja savo ūkyje ir tuo garsėja rajone. „Vyras visuomet imasi kokių nors naujovių, o jau po to, pamatę, kas jam pavyko, ir kaimynai ūkininkai panašiai daro“, – pastebi Tatjana.

Jau dvejus metus ūkininkas taiko minimalų žemės įdirbimą ir tiesioginę sėją. Vienas pirmųjų apylinkėse įsigijo tiesioginės sėjos techniką. Kiti ūkininkai vėliau važiavo pas Garnius žiūrėti, kaip atrodo ši technologija.

Aidas išmėgino kelis žemės įdirbimo būdus, kol pats įsitikino, kuris jo ūkiui geriausiai tinka. „Pernai vieno lauko dalį suariau, dalį įdirbau minimaliai lėkštiniu skutikliu, kraštą lauko turėjome skustą noraginiu skutikliu, o dalyje sėjau tiesiogiai į nedirbtą žemę. Kai vasariniai miežiai sudygo, gražiausiai atrodė pasėtieji suartoje dirvoje. O prasčiausiai – tiesiogiai pasėti. Bet tai truko laikinai. Javams suaugus didelio pasėlių vaizdo ir derlingumo skirtumo nebuvo“, – pasakoja ūkininkas. Žinoma, išlaidos žemės dirbimui skyrėsi smarkiai – brangiausiai laiko ir kuro atžvilgiu kainavo arimas.

Reikia augalų liekanų paviršiuje

Ūkininkas tęsia pasakojimą apie žemdirbystę, sako, kad tiesioginei sėjai reikia gerai pasirengti: paviršiuje turi būti pakankamai augalų liekanų, kad per sausrą saulė nedžiovintų dirvožemių. Pavyzdžiui, Argentinos, kur labai sausa, ūkininkai augina vikius, kurie sudaro mulčio sluoksnį. Su specialiomis sėjamosiomis pasėja tarp šio vikių sluoksnio, kuris palaiko drėgmę apačioje. Pas mus, Aido įsitikinimu, tokio sluoksnio niekada nesuformuosime, nes daug drėgmės ir per žiemą augalų liekanos suyra.

Ūkininkas labai domisi naujomis žemės dirbimo technologijomis, žiemą žiūri ir klauso įvairių įrašų per internetinius kanalus. Daug patirties šioje srityje pateikia ukrainiečiai. „Jie irgi sako, kad reikia pasiruošti tiesioginės sėjos technologijai. Viskas turi būti daroma palaipsniui. Pavyzdžiui, pernai miežieną iki 5 cm gyliu suskutome, o po to sėjome žieminius rapsus. Labai gražiai gavosi. Naudojome lėkštinį skutiklį su karpytais diskais. Juo galima įdirbti žemę labai greitai, susimaišo viršutinis sluoksnis su augalų liekanomis. Toks sėjos būdas mūsų ūkyje pasiteisino“, – pasakoja žemdirbys, pajuokaudamas, kad plūgą pardavė, jog nesusigundytų vėl arti.

Vienas eksperimentas išėjo tarsi netyčia. Kadangi ūkis anksčiau darydavo technologines vėžes kas 20 m, o dabar daro platesnes – 28 m, noraginiu skutikliu nutarė giliau (18 cm) įdirbti senųjų technologinių vėžių vietas. Pasirodė, kad šiose vietose rapsai sudygo labai prastai. Buvo sausa, ir giliau įdirbtos vietos daug greičiau išdžiūvo, rapsams nespėjus sudygti. Ten, kur buvo įdirbta minimaliai ir pasėta, rapsai sudygo gerai net ir per sausrą.

Šernai pridaro daug rūpesčių

Ūkininkas šmaikštauja, kad jo ūkio žemės įdirbimo technologijas ir augalų rūšis pakoreguoja... šernai. Kol jų buvo apmažėję dėl afrikinio kiaulių maro, tol bėdų nebuvo. Tačiau dabar knyslių vėl prisiveisė. Jie labai išdarko laukus, ypač pakraščius prie miškų, išknisa iki 30 cm gylio duobių. Į tokias nelygias vietas tiesiogiai pasėti neįmanoma, pirmiausia tenka skutikliu išlyginti žemės paviršių.

Dėl šernų siautėjimo ūkininkas atsisakė auginti kukurūzus grūdams, nors ši šaka visai gerai sekėsi. Kukurūzus augino dvejus metus, grūdų subrendo nemažai. Vieną rudenį kūlė 8,8 t/ha, kitą – 6,7 t/ha. Derlių palankiomis kainomis galėjo parduoti grūdainiui ar bioetanolio gamyklai Pasvalyje. Tačiau kukurūzai labai viliojo ir šernus, kurie niokojo pasėlius. Todėl šiemet kukurūzų nebesės.

Matavo arimo padą

Norėdamas palyginti, kaip skirtingos žemės dirbimo technologijos veikia dirvožemį, A. Garnys šį pavasarį įsigijo prietaisą, skirtą nustatyti, ar yra ir kokiame gylyje arimo padas. Šiuo prietaisu matavo įvairių tipų laukus.

„Lauke, kur pasėti rapsai, iki 45 cm matuoklis įlindo lengvai, tik po to jau truputį sunkiau. Kviečiuose – iki 65 cm. Įdomu buvo pažiūrėti, kaip bus ten, kur ilgus metus nedirbta žemė: už garažo radau pievutę, kurioje iki 1 m matuoklis sulindo. Mūsų darže, kur su freza įdirbame tik paviršių, išmatavome irgi 1 m be pado. Tačiau buvo labai keista, kad daugiametėje pievoje pavyko įsmeigti matuoklį vos iki 20 cm“, – pasakoja ūkininkas.

Sukūrė tarpinių augalų mišinį

Ūkininkas teigia, kad, taikant minimalų žemės dirbimą ir tiesioginę sėją, būtinai reikia auginti tarpinius augalus. Jis tą daro visuose savo laukuose. O pradėjo auginti dar tuomet, kai nebuvo privaloma.

„Pradžioje nežinojau, ką auginti, tai pasėjau baltųjų garstyčių. Tais metais užaugo labai didelė jų masė, buvo labai tankus laukas. Per žiemą palikau nušalti, neįterpiau, kad susiformuotų paviršiuje augalų danga ir ją skaidančių mikroorganizmų sluoksnis, vadinamoji biota“, – pasakoja ūkininkas.

Ilgainiui jis pats atsirinko ir suformavo bemaž 10 rūšių skirtingų augalų mišinį, kurį kasmet sėja kaip tarpinį. Į mišinį deda grikių, avižų, linų, facelijų, persinių dobilų, garstyčių, saulėgrąžų, barkūnų ir kt. Bandė įvairių rūšių augalų, kai kurie nepasiteisino. Pavyzdžiui, sorgai, kuriems rudenį, matyt, per mažai šilumos. Atrado, kad visai tinka judros.

„Mišinyje būtinai turi būti bent viena rūšis, kuri peržiemoja, kad dirvoje būtų gyvų šaknų, o ant paviršiaus – žalios masės“, – sako Aidas. Beje, su barkūnais ūkininkas irgi darė eksperimentą: sėjo juos į kas antrą eilutę kartu su vasariniais miežiais. Tačiau pasitaikė labai drėgna vasara, barkūnai praaugo miežius, buvo praktiškai neįmanoma jų nukulti, kimšosi kombainas. Tą hektarą pasėlio teko sulėkščiuoti.

Veda derliaus statistiką

Aidas jau daugelį metų registruoja ūkio derliaus ir kitus įdomius duomenis. Atsivertęs užrašinę gali daug pasakyti, kokie buvo metai, kaip kas užaugo. O metai žemės ūkyje – vis kitokie.

Pavyzdžiui, vienas didžiausių kviečių derlių prieš keletą metų siekė net 9 t/ ha. Salyklinių miežių apie 7,5 t/ha pavyko nukulti 2020 m. Sako, net patys buvo nustebę tokiu miežių derlingumu. Salykliniams reikia palyginti nedaug trąšų, o grūdų supirkimo kaina būna nebloga. Toks derlingumas tikrai buvo pelningas. O pavyzdžiui, 2021 m. miežių užderėjo tik 3 t/ha. Pernai jų derlius siekė 6,5 t/ha.

Rapsų derlius pernai irgi buvo prastokas – 3 t/ha. O vidutiniškai žieminių rapsų užauga nuo 3,5 iki 4 t/ha. Tiesa, vienais metais A. Garnys pabandė auginti ir vasarinių rapsų pagal naują, vadinamąją „švaraus lauko“ technologiją, kur naudojamas specialus herbicidas. „Pavyko gerai, kūliau apie 3,5 t/ha. Tačiau po to nutariau daugiau šių rapsų nesėti, nes jų pabiros tapo kaip piktžolės“, – sako ūkininkas.

Pernai dėl lietingo birželio buvo daug išmirkusių žirnių, todėl nukūlė 3,5 t/ha. 2020 m. žirnių derlingumas viršijo 5 t/ha. Anksčiau A. Garnys yra bandęs auginti ir pupų, kai jų aplinkui dar niekas beveik nesėjo. Pirmi derliai siekė apie 4 t/ha. Tačiau pasitaikė labai drėgni metai, pupos išaugo tokios aukštos, kad po to išgulė. Dar vienais metais dėl didelių karščių nudegė žiedai, neužmezgė ankščių. „Kadangi tuomet dar nedrausdavome pasėlių, tai buvo nemažai nuostolių“, – dalijasi patirtimi ūkininkas. Pastaruosius kelerius metus ūkis kasmet draudžia pasėlius.

Garniai, siekdami ūkio efektyvumo ir geresnių rezultatų, investicijas nukreipė į žemės ūkio techniką. O tam tenka skolintis iš bankų, paramos projektą pavyko laimėti tik kartą. „Svarbiausia augalininkystėje – pataikyti tinkamiausią laiką tam tikriems darbams, pavyzdžiui, purškimui. Dėl to investavome į modernesnį, didesnį purkštuvą“, – apie ūkio darbus kalba Aidas Garnys, jau planuodamas, kad tuoj tręš kviečius mikroelementais, purkš augimo reguliatoriais ir t. t. Kaip sako lietuvių liaudies patarlė – pavasario diena metus maitina.