Prienų r. Laima Balsevičienė išėjo iš darbo, kai pasiligojo tėvai. Iš Norvegijos tuomet grįžo sutuoktinis, jie užrakino buto Vilniuje duris ir su vaikais išvažiavo į kaimą perimti pieno ūkio. Praėjo 11 metų, ūkis išsiplėtė ir, nepaisant nuolatinių krizių, plečiamas toliau. 

Laima ir Virginijus Balsevičiai džiaugiasi sprendimu grįžti į kaimą. Į pasaulį jie žvelgia su optimizmu ir humoru, kartais pašmaikštaudami.

„Esame paprastas kaimietiškas pieno ūkis, gyvenantis iš idėjos. Bet mums patinka dirbti ūkyje“, – sako L. Balsevičienė. 

Jų sodyba Virkininkuose (Prienų r.) išskirtinė – ją daugiau kaip prieš šimtą metų įkūrė Laimos seneliai – mamos tėvai Burakevičiai.

Tarpukariu tai buvo veislinis arklių ūkis, kuriame lankėsi ir Prezidentas Antanas Smetona. Okupavus Lietuvą šeimininkai ištremti. Dabar sodyboje gyvena ir ūkio pamatus padėję Laimos tėvai Jonas ir Aldona Bartkai.

Laima su vyru saugoja senuosius sodybos pastatus, kuriuose laikyti gyvuliai, tačiau savo karves perkėlė į naują tvartą, kurį Virginijus pastatė savo jėgomis. Šiuo metu ūkyje yra 70 piendavių. 

Turi sėkmės receptą

L. Balsevičienėiškeitė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto diplomą į žemės ūkį, tačiau sako, kad tuo stebėtis nereikia – juk užaugo ūkyje. Ūkininkauja ir dvi jos seserys. Tėvas J. Bartkus – buvęs veterinarijos gydytojas, 36 metus gydė gyvulius.

„Iš pradžių norėjome visko ir daug, tad laikėme ką tik galėjome, net ožkų. Šios buvo ypatingos – Anglų Nubijos (Anglo-Nubian) veislės, kurios žiūri į akis ir daro tai, ką nori. Nuėdė viską, ką tik galėjo. Pasidžiaugėme ir pardavėme, – juokiasi Laima. – Kai pradėjome labiau suprasti ūkininkavimo subtilybes, ūkyje pasilikome tik karves.“

Laimos nuomone, pieno sektoriaus sunkmečiu ūkiui padeda išgyventi tvirta šeima, optimizmas ir tikėjimas tuo, ką daro, kita būtina sąlyga – kooperacija. 

„Kai du žmonės žiūri viena kryptimi, kai žino, kad turi kuo pasikliauti, nuo to viskas ir prasideda. Mūsų šeima tvirta“, – džiaugiasi ji.

Balsevičių karvių produktyvumas nuolat kyla, vidutiniškai iš karvės per metus melžia 8 ir daugiau tonų pieno.

Šiemet produktyvumui neigiamos įtakos turėjo gamta, dėl sausros žoliniams pašarams trūko kokybės. Didžiausią dėmesį ūkininkai skiria ne pieno kiekiui, o kokybei – jų pienas yra daugiau kaip 5 proc. riebumo ir 3,8 proc. baltymingumo. 

Karvės ilgaamžės, yra net 10 laktacijų. Nors jų produktyvumas, pasak Laimos, dėl senesnės genetikos mažesnis, tačiau kiti rodikliai labai geri, todėl karvės bandoje keičiamos tik tada, kai nėra kitos išeities.

Karves Balsevičiai melžia 6 vietų aikštelėje su išmaniuoju kolektoriumi. Pasak Virginijaus, toliau pagal išmanumą eina tik robotas. Samdo vieną melžėją, su kuria Laima kas kelias dienas keičiasi.

„Kol turime gerą, atsakingą melžėją, tol į robotus neinvestuojame. Dviese mums gerai, keičiamės su ja kas tris dienas. Be to, turiu pati matyti, kas vyksta fermoje ir nuolat joje būnu ne tik tada, kai pati meldžiu“, – sako ūkininkė.